Sveikinu Jus visus 2016-ojo Kristaus gimtadienio proga!
Šie besibaigiantys metai buvo ypatingi. Popiežiaus Pranciškaus jie buvo paskelbti Gailestingumo metais. Popiežiaus buvome kviečiami tapti gailestingais vieni kitiems (visiems be išimties, kaip Dievas, visų mūsų Tėvas, yra visiems gailestingas – Misericordes sicut Pater!). Jei to dar nepasiekėme, šių metų Kalėdos tebus dar viena proga mums tokiais gailestingais tapti! Todėl visiems Jums siųsdamas kalėdinius sveikinimus noriu pasiūlyti Kūčių vakarą ir Kalėdų švenčių metu ramiai įsimąstyti ir įsijausti tų Gailestingumo metų proga vokiečių kardinolo Valterio Kasperio parašytos knygos „Gailestingumas. Pamatinė Evangelijos sąvoka ir krikščioniškojo gyvenimo raktas“ (Katalikų pasaulio leidiniai, 2016; p. 76-78) mintis.
Jis rašo: „Kad ir kokia nuostabi bei jaudinanti yra Kalėdų istorija, ji peržengia sentimentalumo ir romantiškumo ribas. Joje pasakojama ir apie tai, kad gimusiam Mesijui nebuvo vietos ano meto dominuojančiame pasaulyje ir prieglobstį jis rado tik pas piemenis, kurie tais laikais laikyti paniekos vertais. Toliau pasakojama apie Erodo priešiškumą, apie kūdikių žudynes Betliejuje, apie bėgimą į Egiptą ir pranašystę, kad Jėzus taps prieštaravimo ženklu ir kad Jo motinos širdį pervers kalavijas“ (Lk 2, 34 ir toliau). Kryžiaus šešėlis nuo pat pradžių gula ant tik ką prasidėjusios istorijos.
Taigi, evangelijose perteikiama priešistorė yra visai kas kita nei idiliška liaudies legenda. Ši istorija pranoksta visus įprastus įsivaizdavimus ir lūkesčius. Išganytojas gimsta iš Mergelės ne rūmuose, bet užeigos tvartelyje, tarp vargingų, niekinamų piemenų. Tokie dalykai neišgalvojami. Tai nėra sakmių ar mitų kalba. Pradžioje tvartelis, pabaigoje – kartuvės, „tai kyla iš istorinės medžiagos, o ne iš auksinių legendų, mėgstamų sakmėse“. Būtent iš šios įtampos ir paradoksalumo, slypinčių tarp dangiško angelų giedojimo ir brutalios istorinės tikrovės, kyla savitas Kalėdų istorijos žavesys, kuris nuolat jaudina daugelio žmonių sielas ir paliečia jų širdis.
Šią istoriją galima suvokti tik taikant jai stebuklo kategoriją. Netrukus po Naujojo Testamento užrašymo Ignacijus Antiochietis įžvelgė šią gilią Kalėdų istorijos prasmę. Jis sakė, kad Jėzus Kristus atėjo iš Tėvo tylos. Tuo jis nurodo į Išm 18, 14: „Juk kai visa buvo apgaubusi švelni tyla ir naktis jau buvo įpusėjusi, tavo visagalis Žodis žengė iš dangaus.“ Dievas, kuris žmonėms atrodo esantis toli ir kurį dažnai manome galintys tik tylomis garbinti, atsibunda viduryje pasaulio nakties, dėl nepaaiškinamų priežasčių nutraukia tylėjimą ir prabyla apie save per kūnu tapusį Žodį, pilną malonės ir tiesos (Jn 1, 1. 14). Vokiečių mistikas Mokytojas Eckhartas perėmė šią mintį ir vystė ją toliau.
Per du tūkstančius metų Kalėdų istorija neprarado savo žavesio. Būdama įkūnyta į liaudiško pamaldumo formą, ši istorija iki šių dienų žadina tikinčiųjų ir netikinčiųjų nuostabą. Pranciškus Asyžietis pirmas sumanė pastatyti Kalėdų prakartėlę ir taip padaryti regima Dievo meilę, pasirodžiusią mums tokiu nesuvokiamu būdu. Iki šių dienų dieviškąjį kūdikį prakartėlėje lanko daugybė žmonių, net ir tie, kurie yra nutolę nuo bažnytinio gyvenimo. Jis jiems yra meilės, šviesos ir vilties spindulys tamsiame ir šaltame pasaulyje.
Sena XVI a. Kalėdų giesmė vaizdingai išreiškė tai, kuo ši žinia, suvokiant paprastai, yra neįsivaizduojama, neįtikėtina ir stebuklinga: „Išdygo atžala „vidury žiemos kaip tik vidurnaktyje“. Atžala viduržiemį ir dar nakties metu – juk tai Izaijo pranašystės išsipildymas (Iz 11,1), kad iš atbukusio, iš pažiūros negyvo ir niekam netinkamo šakniastiebio stebuklingu būdu prasikals atžala. Neįmanoma būtų geriau nusakyti nesuvokiamą ir žavintį Kalėdų įvykio naujumą.“
Palaimingų dvasinių atradimų visiems šių, 2016 metų, Kalėdų proga Jums linki Telšių vyskupas Jonas BORUTA SJ!
